As a bhakti yogi and curious person, I am really interested in the life of various saints. Bhakti yoga is not that common in Europe, so sometimes its hard to find translations especially from the Lithuanian language. Some time ago my sister brought me the book from India: Six Goswamis of Vrindavan by Steven Rosen. I decided to do a short translation to Lithuanian language. It’s for myself on others who might be interested. Enjoy this secret story of the Raghunath Das Doswami one out of 6 Goswamis of Vrindavan.
Raghunath Das Goswami (1495-1571) yra žinomas, kaip vienas iš šešių Vrindavano gosvamių. Šeši gosvamiai buvo Čaitanjos Mahaprabhu mokiniai, dar žinomi, kaip nitya-siddha (amžinai išsivadavusios sielos).
Raghunath Das Gosvami pirmasis iš šešių gosvamių sutiko Viešpatį Čaitanją Mahaprabhu. Jis gimė mažame Chandpur (Vakarų Bengalija) kaimelyje, dabar vadinamame Shri Krishnapur. Jo tėvas Govardhan Majumdar buvo labai turtingas, o jo brolis Hiranya – galingas ir gerbiamas žemvaldys. Hussein Shah – Bengalijos imperatorius, kuris buvo musulmonas, perleido valdyti šiems dviems broliams Saptagramą bei kitus aplinkinius kaimus, tačiau ėmė didelius mokesčius, kurie beveik prilygo metinėms brolių pajamoms. Kodėl broliai sutiko su tokiomis sąlygomis? Visų pirma, patenkintas tokiais dideliais surinktais mokesčiais imperatorius nesikišo į vietovės valdymą ir žmonės galėjo nebijodami musulmonų toliau garbinti Krišną. Be to, pajamos vėliau ir padidėjo dėl surinktų mokesčių iš importo ir eksporto. Taigi, broliai buvo labai gerai žinomi visoje Bengalijoje ne tik dėl turtų ir galios, bet ir dėl labdaringumo. Vis dėlto, šeima buvo ne brahmanų, todėl jaunasis Raghunath Das Goswami yra vienintelis iš gosvamių gimęs ne brahmanų šeimoje. Taip pat jis buvo vienturtis.
Nuo mažens jis buvo mokomas Vaišnavizmo vieno labiausiai pažengusio Vaišnavo toje vietovėje – Balaram Acharya’os. Balaram Acharya bendravo su Haridas Thakur (kitu Viešpaties Čaitanjos pasekėju), todėl jis nekantravo kuo greičiau supažindinti savo mokinį su šiuo šventuoju, kas laikui bėgant ir įvyko. Bėgant metams, jau įžengus į paauglystę Raghunath Das Goswami pamaldumas stiprėjo. 1510 metais Saptagram’ą pasiekė žinia apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu sannyasa (vienuolystės įžadai). Taip pat susiklosčius aplinkybėms Mahaprabhu keliavo ne į Vrindavaną, o į netoliese esantį Shantipur. Tuo metu Raghunath buvo 15 metų. Jis maldavo savo tėvo, kad galėtų vykti pasimatyti su Viešpačiu Čaitanja, nes buvo labai daug apie jį girdėjęs iš Haridas Thakur’o. Deja, tėvas buvo griežtas bei skeptiškas ir tuo pačiu bijojo, kad vienturtis sūnus išsižadės šio pasaulio ir paliks šeimą. Nepaisant tėvo nepritarimo, Raghunath išėjo į Shantipur susitikti su Viešpačiu Čaitanja.
Susitikimas buvo labai gilus ir pilnas emocijų. Viešpats Čaitanja atpažino savo amžiną palydovą, kurį pagaliau sutiko. Raghunath puolė Viešpačiui prie kojų ir viešpats palietė jį savo pėda. Kartu su kitais Navadvipo mokiniais, jie kartu praleido 10 dienų ir po to Raghunath teko grįžti namo. Kitas jų susitikimas įvyko tik po keturių metų, tuo metu Raghunath buvo devyniolika. Jis su dar didesniu užsidegimu laukė šio susitikimo. Šį kartą tėvas buvo nuolaidesnis, kadangi Mahaprabhu jau buvo labiau žinomas ne tik, kaip šventasis, bet ir kaip avataras. Tik atvykęs į Shantipur’ą Raghunath iškart nuvyko pas Adwaita Acharya, kur Viešpats buvo apsistojęs pirmojo susitikimo metu, taip pat ir šį kartą. Kai Raghunath vėl išvydo Viešpatį iš jo akių pabiro meilės kupinos ašaros. Viešpats jam šypsojosi lyg seniai nematytam brangiam draugui. Raghunath buvo pasiryžęs palikti šeimą ir sukti vienuolystės keliu, tačiau Viešpats jį paskatinto grįžti namo sakydamas, kad Krišna parodys, kada yra tinkamas laikas išsižadėti. Ir patarė jam gyventi įprastą gyvenimą. Taigi, po maždaug 6 dienų Raghunath grįžo namo į Saptagram’ą. Jis priėmė Viešpaties patarimus giliai į širdį, todėl sąžiningai dirbo su tėvo nuosavybe bei vedė dorą merginą. Taigi, iš pažiūros jis gyveno įprastą gyvenimą, bet giliai širdyje troško išsižadėti viso turto ir tapti asketu. Po kurio laiko į netoliese esančias apylinkes atvyko Nityananda Prabhu – vienas artimiausių Viešpaties Čaitanjos palydovų. Jis čia praleido 3 mėnesius ir pritraukė labai daug pasekėjų. Raghunath labai norėjo susitikti su Nityananda Prabhu ir pasitarnauti jo lotosinėms pėdoms. Jis žinojo, kad Viešpatį Čaitanją galima pasiekti tik tarnaujant jo artimiausiam palydovui. Todėl Raghunath vis bandė pabėgti iš namų ir su juo susitikti, tačiau tėvas vis jį sulaikydavo. Tačiau vieną dieną – vis dėl to išleido.
Kai Raghunath atvyko į Panihati (Vakarų Bengalija), Nityananda Prabhu sedėjo ant akmens apsuptas šimtų atsidavusiųjų. Raghunath jautėsi susigėdęs artėdamas prie jo, kadangi jautėsi gyvenantis tarsi visiškas materialistas. Nujausdamas jo būseną, Nityananda Prabhu nusprendė draugiškai, su meile pajuokauti. Tik Raggunath priėjus jis sušuko:
– Raghunath Das, tu esi vagis, todėl prieik ir tave nubausiu.
Tuomet Nityananda uždėjo jam savo pėdą ant galvos ir tarė (visi tuo metu juokėsi): -Surenk didelį festivalį ir pamaitink visus atsidavusius jogurtu ir ryžių dribsniais. Tai išgirdęs Ragunth buvo labai patenkintas ir tuojau pat ėmėsi ruošti puotą. Netrukus vietovė tiesiog prisipildė įvairiausiais gardėsiais ir pasklidus kalbos per mylią visi piligrimai rinkosi į šią puotą. Matydamas, kad renkasi vis daugiau žmonių Rgunath parūpino dar daugiau maisto. Visi valgė ir giedojo šventus vardus. Tuo metu Nityanandai Prabhu panorėjus, mistiškai šventėje atsirado ir Viešpats Čaitanja. Tačiau tik pažengę ir labai atsidavę bhaktai galėjo jį išvysti. Abu Nityananda ir Čaitanja ėjo tarp bhaktų, ėmė iš jų maistą ir maitino vienas kitą. Tai pamatęs Raghunath buvo tiesiog pakerėtas. Šis visas įvykis yra iki šiol minimas ir švenčiamas, kaip Danda Mahotsava festivalis, kas išvertus reikštų – bausmės festivalis. Daugybė piligrimų kasmet traukia į Panihati paminėti šį įvykį.
Taigi, prieš grįždamas į Saptagramą Raghunath dar turėjo galimybę artimiau pabendrauti su Nityananda Prabhu. Raghunath kreipėsi į jį šiais žodžiais: “Aš esu žemiausias iš žmonių, labiausiai nusidėjęs, puolęs, nevykęs. Bet visgi, aš tikrai trokštu priimti Viešpaties Čaitanjos prieglobstį. Kaip nykštukas, kuris siekia mėnulio, aš bandžiau kaip galėdamas daugybę kartų, bet man niekada nepavyko. Kas kart, kai mėgindavau atsižadėti šeimyninio gyvenimo mano tėvai mane sulaikydavo, kartais net per prievartą. Be tavo malonės, niekas negali gauti prieglobsčio pas Viešpatį Čaitanja. Jei tu esi maloningas, net žemiausias iš žmonių gali gauti šį prieglobstį. Jaučiuosi netinkamas ir labai bijau prašyti, tačiau vis tiek prašau tavęs būti man maloningu ir suteikti man prieglobstį prie lotosinių Viešpaties Čaitanjos pėdų. Girdėdamas tai, Nityananda Prabhu jautėsi labai patenkintas, jis atsisuko į kitus atsidavusius ir tarė: “Raghunath Das yra pasiekęs Indros lygio materialios laimės standartą. Tačiau jo tas visai nedžiugina, todėl prašau būkite jam maloningi ir suteikite savo palaiminus, kad jau labai greitai jis galėtų priimti prieglobstį pas Viešpatį Čaitanją. Paskui, Nityananda pasikvietė Raghunath dar kartą ir uždėjo jam savo pėdą ant galvos, taip jį laimindamas ir leisdamas suprasti kad Čaitanja pasirodė festivalyje rodydamas jam savo prielankumą. Taip pat jam pasakė kad Viešpats valgė jo pagamintą jogurtą ir ryžių dribsnius. Galiausiai, Nityananda nurodė, kad jau labai greitai Raghunath Das gaus visišką Viešpaties Čaitanjios prieglobstį ir taps vienu artimiausiu Viešpaties tarnu. Po šio susitikimo, Raghunath buvo laikas keliauti namo. Tačiau jis visiškai nebegalėjo susikaupti materialiai veiklai. Jis vėl ir vėl bandė pabėgti, buvo tiesiog apsvaigęs iš meilės Dievui. Tėvas netgi turėjo pasamdyti daug kareivių, kurie nuolat prižiūrėjo kad tik jis nepabėgtų, o jei pabėgo, kad būtų grąžintas atgal. Jo motina, netgi pasiūlė pririšti jį virvėmis, tačiau tėvas tarė, kad net jeigu turtai, rūmai ir gražuolė žmona jo nesulaiko, tai kaip gali sulaikyti virvė? Galiausiai proga pabėgit pasitaikė, kai į rūmus atvyko šeimos guru, jis pasiėmė su savimi Raghunath ir išėjo atlikti religinių ritualų. Šeima besąlygiškai juo pasitikėjo, todėl sargyba kartu nėjo. Raghunath įtikino guru, kad viską gali atlikti vienas, o pasitaikius progai pabėgo. Iš pradžių jis keliavo iš kaimo į kaimą, o paskui per džiungles, kadangi norėjo būti tikras, kad šeima jo nesuseks. Medituodamas į Viešpatį Čaitanja ir Nityananda Prabhu jis keliavo į Jaganath Puri, kur turėjo vykti Ratha Yatra festivalis (buvo liepos mėnuo). Jis nueidavo 30 mylių per dieną (48 km). Taip jis keliavo 12 dienų. Per tas dvylika dienų jis valgė tik tris kartus.
Galiausiai Raguanth atvyko į Puri ir iškart ėjo susitikti su Viešpačiu Čaitanja, kai Viešpats pakvietė jį prieiti jis tiesiog puolė jam į pėdas jausdamas nenusakomą dvasinę meilę. Netrukus Viešpats visiškai priėmė Raghunath ir paskyrė jį būti Swarup Damodar tarnu, kuris buvo jo sekretorius. Visi stebėjosi tokia didele malone.
Taigi Swarup Damodar ėmėsi rūpintis Raghunath Das. Taip pat jis turėdavo galimybę valgyti Viešpaties maisto likučius, tačiau tai darė tik 5 dienas, kadangi po to pasijautė, kad yra nevertas tokios malonės. Raghunath labai pagarsėjo savo nuolankumu. Taip pat jis jautėsi toks puolęs, kad kelis metus, net nesikreipė tiesiogiai į Viešpatį Čaitanją. Savo idėjas perduodavo per kitus atsidavusius. Tačiau kartą visgi pajautė, kad nori asmeniškai pasikalbėti. Pokalbio metu Viešpats davė jam tokius nurodymus: “ Nekalbėk kaip materialistai, ir neklausyk ka jie kalba. Valgyk neįmantriai ir nesirenk prašmatniais drabužiais. Visiems rodyk pagarbą bet nesitikėk pagarbos sau. Visada kartok šventus Shri Krišnos vardus ir mintyse visą savo tarnystę skirk Radhai ir Krišnai Vrindavane.
Viešpats jautė koks gilus Raghunath tikėjimas, kaip jis puikiai realizuoja Krišnos sąmonę, todėl padovanojo jam Govardhana sila ir mažą girliandą iš Vrindavano. Tie daiktai buvo labai brangūs Viešpačiui, jis juos turėjo 2 ar 3 metus. Jau tada visi atsidavę suprato, kad Raghunath yra nepaprasta siela.
Śrī Caitanya-caritāmṛta’oje apie Raghunath rašoma:
Kasdien jis 22 valandas kartodavo maha mantrą ir prisimindavo Viešpatį. Jis valgė ir miegojo maždaug po valandą kasdien, nors kartais ir mažiau. Jo asketizmas buvo stulbinantis, bėgant metams jis beveik visai atsisakė maisto, gėrimo ir gyveno iš kelių lašų pieno per dieną. Iš visur atsidavę vykdavo, kad tik galėtų pamatyti jį ir kaip jis gyvena, o pamatęs kitus Raghunath išreikšdavo jiems savo pagarbą. Niekas negalėjo suprasti jo atsidavimo gelmės. Jis kartodavo bent 100 tūkstančių šventų vardų kasdien ir siūlydavo pagarbą atsidavusiems 2000 kartų ir 1000 kartų Viešpačiui. Dėl jo neeilinių askezių ir dvasingumo jis tapo didžiu mistiku ir buvo žinomas visoje Indijoje. Šventieji keliaudavo iš labai toli, kad tik su juo susitikti. Jis gyveno Puryje 16 metų, kol prieš savo išėjimą Viešpats nurodė jam keliauti į Vrindavaną ir tarnauti kartu su Rupa ir Sanatana prie Vaišnavizmo literatūros. Visgi jis liko Puryje dar 2-3 metams, kol jo mokytojas Swarup Damodar paliko kūną. Tuomet jau būdamas 40 metų jis išvyko į Vrindavaną.
Visgi ji neleido viso laiko Vrindavane, bet persikėlė į Vraj ir ten meditavo prie Radha-kund. Ten jis apsigyveno mažoje trobelėje. Bet trobelę jis turėjo ne iškart. Iš pradžių tiesiog sėdėjo ant kranto, kartą tigrai jo vos neužpuolė bet Viešpats pasirodė ir asmeniškai jį apsaugojo. Kitą kartą asmeniškai pasirodė Radharani ir apsaugojo jį nuo karštos saulės spindulių. Šiuos įvykius matė Sanatana Gosvamis ir įkalbėjo Raghunath įsirengti pastogę, kad dieviškai porai nebereikėtų asmeniškai ateiti jo apsaugoti. Savo gyvenimu jis įrodė, kad kūno galimybės gali būti praplėstos vadovaujant sielai. Jis tobulai suvaldė savo jusles ir viską darė iš meilės Dievui. Žinoma, dar daug kitų nuostabių nutikimų įvyko jam gyvenant prie Radha-Kundos.
Iki šių dienų Radha- Kundoje stovi Rgunath Das samadhi. Jo žodžiai iki šiol cituojami atsidavusių, jo pasakojimai buvo surinkti Raghunath pasekėjų. Raghunath sukūrė daug poezijos ir prozos apie Radha ir Krišnos žaidimus. Tačiau labiausiai jis žinomas dėl savo begalinio atsidavimo ir nuolankumo. Nuo pat vaikystės jis visiškai nesidomėjo materialiais malonumais. Nenuostabu, kad Raghunath Das yra žinomas kaip prayojan acharya – tas kuris moko savo pavyzdžiu apie galutini gyvenimo tikslą.
Parengta pagal “The Six Goswamis of Vrindavan” by Steven J. Rosen
Bei Amarendra Dasa paskaitą: https://www.youtube.com/watch?v=MY6cH9XwKW8
More information: http://radhanathswamiweekly.com/radhanath-swami-glorifies-raghunath-das-goswami/
